|
|
Tuesday, May 8th, 2007
| |
12:53 pm - спасение утопающих - дело рук самих утопающих
|
Kai ateis laikas, ir ji svadysis žaibais, rėkdama "Tu gi prie altoriaus žadėjai padaryti mane laimingą", mesk jai į veidą apeigyną su priesaikos žodžiais.
Amžinai būti ištikimas — žadėjai; mylėti — žadėjai, gerbti — irgi žadėjai.
O tavo laimė — tai tavo pačios reikalas, mažytė..
|
|
|
| Thursday, August 10th, 2006
| |
11:27 am
|
|
Pagaliau perpratau tą žaidimą, kurį čia visi žaidžia. Jame tau suteikta tik viena gyvybė, neveikia undo ir pause, painus funkcionalumas, o visi prieinami helpai ir manualai tokie skirtingi ir abstraktūs, ir visi kalba apie kitą lygį, į kurį visi galiausiai pereina, bet dėl kurio niekas nėra tikras. Čia žaidžiama tik už save, nors kartais atrodo, kad žaidimas komandinis. Visi rūpinasi tik savimi. Kitu — tik tiek, kiek tai gali atnešti tau naudos. Ne visi žaidėjai suvokia šią taisyklę, nes manualai liepia kitaip. Ne visada nauda žaidėjui suvokiama, ypač kai tenka rūpintis smulkiais klykiančiais dar negalinčiais (kokia tobula iliuzija!) savimi pasirūpinti. Žaidime nėra paskelbta grand prizo, net nėra įtikinamai pasakyta, ar jis apskritai egzistuoja, bet tai netrukdo žaidėjams patiems jį susikurti ir jo siekti. Ir nusivilti, kai (ne)gaunamas. Žaidimas romantizuojamas, teoretizuojamas, teologizuojamas, apskaičiuojamas ir apdainuojamas. O iš tikrųjų jis paprastas kaip blynas. Tereikia mėgautis grafika.
|
|
|
| Friday, August 26th, 2005
| |
1:38 pm - tonatas, turbūt,
|
|
kiek panašus į pykinimą. Kai žinai, kad geri vaistus, kurių pašalinis poveikis yra pykinimas. Tave supykina, bet tu prisimeni, nuo ko taip būna, kad čia nieko rimto, tai nėra liga ir tikrai nevemsi, ir tada per daug tuo nesirūpini. Lauki, kol praeis. Ir praeina. Arba užsimiršti...
|
|
|
| Thursday, February 24th, 2005
| |
1:10 am
|
Kaip keistai krenta žodžiai!
Kaip benumesi, jie nukris taip, kaip patys to norėjo.
Atsitiktinai?
Gali sviesti baltą "Ilgiuosi", bet jei nukris į pykčio balą — susiterš ir virs "Nebenoriu".
Tik ar tylėjimas auksas?
|
|
|
| Tuesday, February 1st, 2005
| |
2:35 pm
|
|
Kai žmogus galvoja, ką sako, jis dažnai nepasako, ką iš tikrųjų galvoja.
|
|
|
| Wednesday, January 5th, 2005
| |
6:34 pm
|
Tikimybė susirgti schizofrenija, net jei tarp giminaičių nebuvo ja sirgusių, yra 1%. Iš šimto. Tikimybė susirgti AIDS/ŽIV yra panaši, o kai kas nurodo ir didesnį skaičių. Nepamirškim ir visų vėžio formų, kiekvienai kurių irgi paskaičiuota tikimybė. Ir kitos ligos, dažnai ar retai sutinkamos populiacijoje, mirtinos ar tik šiaip, stigmatizuojančios.
Jas visas sudėjus, kiek lieka procentų likti sveikam?
|
|
|
| Monday, November 29th, 2004
| |
1:41 pm
|
1. Jei negauni reikiamo palaikymo iš artimų žmonių, ar turi teisę jo iš jų reikalauti, ar turi ieškoti kitų žmonių, kurie yra pasirengę jį suteikti?
2. Yra norai, ir yra svajonės. Norai visada yra asmeniški: jie liečia tik tave ir tik nuo tavęs priklauso. Svajonės gi priklauso nuo kitų žmonių ar aplinkybių, todėl yra sunkiai valdomos. Todėl norėti yra daug produktyviau, nei svajoti*.
Gaila, kad dažnai painiojam šias dvi sąvokas...
* © Kočiūnas
|
|
|
| Wednesday, November 24th, 2004
| |
11:43 pm
|
Ką jaučia naujagimis? Viskas aplinkui svetima, intensyvu: garsai, šviesos, prisilietimai; viskas baugina ir dirgina. Kažkas nesuvokiamo atsiranda iš niekur ir sukelia dar kitokį dirginimą. Gimsta kažkas, kas lyg ir pažįstama iš atsineštų refleksų, palieka burnoj naują potyrį ir miršta. Krūtis. Atskira, sunkiai susiejama su nuo pat pradžios girdėtu širdies plakimu. Jokių dėsningumų, jokio prognozuojamumo, jokių paaiškinimų. Nerimas. Gali verkt ir baidytis nuosavo balso, ar atsiriboti nuo visko užmigdamas.
O ką jautė vaisius? Ar manė jis, kad už jį saugančios motinos raumenų sienos lauks šitoks nerimas? O gal tikėjo, kad nėra gyvenimo po gimimo? O jei ir tikėjo, ar tokio tikėjosi? Vystėsi hormonų puoselėjamas, nežinodamas, kad jojo plaučiai judina skystį tik tam, kad išmoktų kvėpuoti.
O gal ir po mirties mūsų laukia dar vienas nei su vienu ankstesniu nepalyginamas etapas? Gal viskas, ką patiriam, ko išmokstam, ką išgyvenam, yra tik to tolesnio gyvenimo, būsimojo tikslo atlikimo prielaida? Iš žmonijos auginamas galingiausias visų laikų protas, kur kiekvienas individas, praėjęs prenatalinį ir postnatalinį vystymąsi, išgyvenęs vaikystę, paauglystę, vidurio gyvenimo krizes ir anksčiau ar vėliau miręs, tėra tik viena ląstelė, kuriai bus surasta tinkama vieta pagal jo atsinešta paveldą.
|
|
|
| Monday, October 25th, 2004
| |
9:00 pm
|
Sakoma: jei nugyvenai vieną dieną laimingai, kitos rytą turi pradėti viską iš naujo.
Laimė nuramina ir sukuria automatiško paveldimumo iliuziją, bet vos ja patiki, kaip atpalaidavęs pastangų mechanizmas, atleidęs kontrolės vadžias, viską sugriauna. Laimė ir meilė nėra duotybės, jos neatsiranda automatiškai vien todėl, kad kažkada buvo užgimusios. Gimimas tėra tik kelio pradžia; turi stengtis ir dirbti kasdien, kad palaikyti jų gyvybę. Tai ar yra tada besąlygiška meilė?
|
|
|
| Tuesday, October 19th, 2004
| |
6:14 pm
|
Ir jis nusigręžė:
Tas, kuris Gailestingas,
Ir Tas, kuris viską maloniai atleidžia…
Pavargo nuo gailesčio rankos.
„Būsi malkos.
Žinai gi,
Pas mus šiais laikais baisiai šalta.
Nepyk, taip išėjo…
Kūrensim.
Nereikia tik ašarų.
Šlapios, jos, rodos, net nedega. Gaila“.
Išėjo.
Stebiu Jį išdavusį kūną.
Įprasminu savo niekingą gyvybę
Per amžiną šildymą sielų.
|
|
|
| Tuesday, September 28th, 2004
| |
12:33 pm
|
|
Yra šimtai dalykų, niekada neatsitiksiančių mano gyvenime. O kai tas niekada vis tik ateina, belieka tik stebėtis, kad vis dar gali toliau gyventi.
|
|
|
| Monday, August 16th, 2004
| |
8:12 pm
|
Svetimi vaikai auga greitai. O savi atrodo vis tokie pat.
Taip ir savo vidaus vystymosi nepastebi. Atrodo, esi toks pats, ir sapnai tie patys, ir mąstai panašiai, ir pritari, ir meldiesi tai pačiai tiesai. Bet štai, stebėdamas iš šalies dviejų kasdienybės filosofų pašnekesį, su nuostaba atrandi, kad jau seniai, senų seniausiai evoliucionavai nuo šitos jų ką tik atrastos minties prie visai kitokios. Štai kokį milžinišką, galbūt nežmoniškų pastangų, bemiegių naktų ir nesuvalgytų vakarienių reikalavusį žingsnį žengei. O dabar kažkas velkasi tavo minties pėdomis.
Prieiti, ir prieš laiką pasenusio išminčiaus balsu išpranašauti, ką ir jiedu netrūkus šnekės? Ir… taip paprastai atimti atradimo džiaugsmą? Nulemti ir užprogramuoti jų vystymąsi? Juk gal jie tik šitam minties taške susitiko su tavimi, o toliau keliaus savu, visai kitokiu keliu? Pagimdys visai kitokias išvadas apie tuos pačius objektus?
Kam reikalinga primestai svetima išmintis?
|
|
|
| Tuesday, August 10th, 2004
| |
11:06 pm
|
The mind is a strange and wonderful thing. I'm not sure it will ever be able to figure itself out; everything else maybe, from the atom to the universe, everything except itself.
![]() unknown @ Invasion of the Body Snatchers
![]() išgirsta @ the gathering - analog park
|
|
|
| Thursday, July 22nd, 2004
| |
4:01 pm
|
|
Arba saugai kitą, arba saugaisi pats. Jei pats jautiesi nesaugus, vargu, ar sugebėsi sukurti saugią aplinką kitam. Peršasi išvada: tam, kad pasiektum abipusio gėrio, pirma verta pasirūpinti savimi.
|
|
|
| Wednesday, July 21st, 2004
| |
9:46 pm
|
Ar daiktai ir įvykiai patys savaime turėtų prasmę, jei nebūtų to, kuris tą prasmę jiems įvardija?
Sakoma, jog reaguojama ne į pačius įvykius, bet į tų įvykių suvokimą. Ar susierzintume, pamatę kaip vaikas skina gėlę, jei nesuvoktume to, kaip mūsų privačios nuosavybės gadinimo? Tokiu būdu, objektyvumas visiškai nuvertinamas ar net paneigiamas, kaip neegzistuojantis konstruktas. Viena vertus, toks principas suteikia tau didelį pranašumą, kadangi savo suvokimą galima daug lengviau valdyti, nei pačius įvykius. Kita vertus, nebeegzistuojantis objektyvumas padaro tave bejėgiu norint paveikti kitą.
Štai, esi susitaręs, jog dirbsi tol, kol esi ištikimas kompanijai. Atrodo, viskas tavo rankose, žinai ką daryti ir ko nedaryti, kad išlaikytum statusą. Tačiau jei laikomasi suvokimo prioriteto prieš objektyvumą principo, negali būti tikras, kad kompanija tavo veiksmų, kad ir kokie jie būtų, nesuvoks kaip išdavystės ir neparodys į duris. Džiaugdamasis, kad turi galingą ginklą, nepamirški, jog toks pats yra nukreiptas ir į tave.
|
|
|
| Monday, June 21st, 2004
| |
8:58 pm
|
|
Visą laiką svarumo ir rimtumo kaukės neišlaikysi. Pripažink: kad ir kaip stengtumeisi, kad kiekvienas tavo žodis turėtų prasmę, didžiąją paros dalį būni tiesiog niekuo neypatingas, banalus miesčionis. Kad ir kokia išvystyta būtų tavo asmeninė filosofija, vis tiek kartais prakalbi apie keistus pojūčius žarnyne, ar sau po norsim pasijuoki iš nešvankaus juokelio. Gilių minčių generavimas turi ribotą ir nepastovų greitį: viena mintis per laiko vienetą. Ir nieko čia nepadarysi. Susitaikyk.
|
|
|
| Tuesday, June 1st, 2004
| |
11:11 pm
|
Žmonės dingsta, o niekas net nesikreipia į policiją.
Ar pameni, kaip gretimais gyveno žmogus, kuris tikėjo, kad turi su tavim telepatinį ryšį? Buvo kažkoks žmogus, kurio akys spindėjo, kai jis glostė tavo plaukus. O dar jis mėgdavo valgyti iš tavo rankų, guldydavo galvą tau ant kelių ir žiūrėdavo į akis. Ir taip gera būdavo su tuo žmogum, kad norėjai jo viso, geidei, degdavai, ir niekad nebūdavo gana. Net manei be jo neišgyvensiąs.
O net nepastebėjai, kai jis dingo. Kada tai atsitiko? Penktą vasarą, dešimtą? O gal kitądien? Kažkas pagrobė tą žmogų, o vietoj jo pakišo pigią klastotę. Jo žodžių nesupranti. Jis nebeskaito tavo minčių. Jis nepakenčia tavo prisilietimų, o ir pats nenori prie jo liestis. Kaip galėjo taip atsitikti?
Žmonės dingsta, o niekas net nežada klausti, ar grįš.
|
|
|
| Saturday, May 29th, 2004
| |
10:43 am
|
Vienas keistuolis iškabino savo lange baltų ir juodų dėmių drobulę. "Kam rodai mums tą pilką skudurą?" – klausė kaimynai. "Jis ne pilkas, – prieštaravo keistuolis, – jame yra baltų dėmių!". Bet visi matė tik pilką. "Pažvelkit, juk čia yra baltų dėmių!" – vis šaukdavo keistuolis. Bet niekas nenorėjo matyti balta.
Kartą pro tą namą ėjo svetimšalis ir, išgirdęs tokias kalbas, prabilo: "Tik pažiūrėkit, kokia šlykšti juoda drobulė kabo tame lange!" Kaimynai susižvalgė. "Ji ne juoda, ji pilka" – pasakė jie. "Ne, ji juoda. Juodų juodžiausia" – nesutiko svetimšalis. "Bet kaip ji gali būti juoda, jei joje yra baltų dėmių?" – nustebo jie. "Tai vis gi jas matote?" – nusišypsojo svetimšalis ir mirktelėjo keistuoliui.
|
|
|
| Wednesday, May 26th, 2004
| |
10:55 am
|
Kas liks po tavęs, kai pasimirsi? Laisva darbo vieta, kuriai greitai atsiras užėmėjas. Krūva pažymų, pažymėjimų, diplomų, pasų ir atestatų, kuriuos atiduos tavo mažam vaikui, ir jis padarys iš jų sau FBI ženkliuką kietu viršeliu. Liks vaikas, kuris greitai nebeprisimins, kaip atrodei, ir tai su sąlyga, kad radai laiko vaikui pagimdyti. Liks laiškai mylimajai, kurių gėdijaisi parodyti kam nors be jos, kad tas kas nors nepamanytų, kad esi sentimentalus liurbis. Kurį laiką dar bus likę kitų žmonių prisiminimai apie tave. Ir viskas. Jokios naudos iš kruopštaus asmeninės filosofijos kūrimo, žinių ir įgūdžių kaupimo, prisiminimų stropaus saugojimo. Labai retas numirėlis yra naudingas visuomenei tiek, kad ji jį ilgai prisimintų.
Kas netikra – atkris, ko trūksta – prisidės
![]() L. Vygotskis
|
|
|
| Wednesday, May 19th, 2004
| |
1:43 pm
|
Kuo arčiau žemės esi, tuo daugiau dulkių, šiukšlių ir akmenų matai. Ir ne dulkės ir ne šiukšlės tau vaidenasi, o didžiuliai kalnai ir stebuklingi lobiai. Ir atrodo štai jis, tavo tikrasis gyvenimas.
O pakeltum galvą kiek aukščiau ir pamatytum, kad visos dulkės, šiukšlės ir akmenys tėra tik pilkas fonas. O ką vaizduosi jame – tavo paties sprendimui priklauso.
Bet ilgai pakelta galva dairydamasis aplinkui, gali taip niekada ir neapsispręsti, kokio objekto šiame fone norėtum. Taip ir liksi: tarp žemės ir dangaus, amžinas prisiplakėlis, nesugebąs įžvelgti prieš nosį stypsiančių didingų kalnų.
|
|
|
|
|
|
|